UNIVERSALUS KARYS
Veislynas
HOME
Mūsų augintiniai (dogs)
Apie jagdterjerus ir taksas
Urvinių šunų bandymai (field trial)
Fotogalerija
Favoritai Links
Kontaktai
About Me
Straipsniai apie jagdterjerus
Straipsniai apie jagdterjerus

 

Vytauto Tamošiūno straipsnis apie jagdterjerus

Vokiečių medžiokliniai terjerai arba jagdterjerai atsirado tik šio šimtmečio 20-30-aisiais metais ir iš karto atkreipė medžiotojų dėmesį - paplito ne tik Vokietijoje, bet ir Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Čekijoje, JAV, Kanadoje. Nors iki šiol veislė nepripažinta Anglijos ir Amerikos šunininkystės klubų, tačiau sparčiai populiarėja pasaulyje.


Jagdterjero populiarumo priežastis - puikios medžioklinės savybės. Vokiečių medžiotojai šiuos mažus, bet stiprius, drąsius, vikrius ir ištvermingus šunis išvedė visapusiškam darbui Vakarų Europos medžioklės sąlygomis. Jagdterjeras neturi didingos, grynakraujams šunims būdingos išvaizdos. Ryžtingas, drąsus, atkaklus ir pasirengęs veikti šuo labai tinka pavojingai plėšrūnų ir šernų medžioklei. Jei šeimininkas nepagailės laiko ir pastangų, šuo darys viską, išskyrus tilktį* ir sunkių kanopinių žvėrių aportavimą, tačiau gali atvesti medžiotoją prie sužeisto ar nukauto žvėries (anonsuoti).

Ar mūsų medžiotojai išnaudoja visas universaliojo jagdterjero savybes? Deja, ne. Ką galėtų šeimininkas “išspausti” iš šios veislės šuns? Apie tai bene daugiausiai galima sužinoti iš medžioklinių savybių bandymų (Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos 1992 m. išleistos “Urvinių šunų kompleksinių bandymų taisyklės”).

Bandymai po žeme

Jie atliekami dirbtiniuose urvuose, kur išsiaiškinami jagdterjerų įgūdžiai medžioti urvinius žvėris (lapes, barsukus). Vertinamas pyktis, rišlumas*, balsas, paieška ir žvėries ištraukimas.

Jagdterjeras turi būti piktas žvėriui, bet ne aklai. Jis privalo aršiai ir sumaniai sučiupti žvėrį už gerklės, kad tas negalėtų priešintis - turi užtekti pykčio ir ištvermės atremti žvėries pasipriešinimą bei išlaikyti įtampą. Geriausiu atveju šuo stveria lapę arba barsuką už žando, gerklės, laiko jį arba tempia. Jei šuo negriebia ir neišlaiko pykčio vertinimo, turi praloti ne mažiau kaip 10 min. 1 metro atstumu nuo žvėries. Žvėriui puolant, šuo gali atsitraukti, bet tuoj pat vėl užimti tokią pačią poziciją. Jei šuo daugiau kaip 3 kartus išeina iš urvo, bandymai nutraukiami.

Matydamas žvėrį šuo turi nuolat loti. Neloja, jei žvėris nasruose arba pabėgo. Balsas skardus, aukštas, gerai girdimas. Jei šuo loja, kai greta nėra žvėries, didelė klaida, kaip ir tylėjimas, suradus žvėrį.

Paieška vertinama labai gerai, kai šeimininkui sukomandavus šuo nedelsdamas lenda į urvą ir atkakliai ieško žveries, o sugautą arba pasmaugtą žvėrį ištraukia iš urvo. Minimalų įvertinimą gauna, jei žvėrį ištraukia iš urvo per metrą.

Bandymai ant žemės

Vertinama net 20 darbo elementų. Visų bandymų metu (urvuose, sekant kraujo pėdsaku, vandenyje) labai griežtai tikrinama bei vertinama uoslė. Specialiai uoslė tikrinama, šunį paleidus šviežiu kiškio pėdsaku. Jei jis nesipainioja ir nuosekliai dubliuoja visas kiškio kilpas, turi puikią uoslę. Bandant jagdterjerą, kaip jis seka kiškio pėdsakais, vertinamos ir kitos šuns savybės. Vertinant paieškos tikslumą, žiūrima, kaip toli šuo seka pėdsakais.

Paieška tiksli, jei šuo nenuklysdamas seka žvėries pėdsaku 300 metrų. Rišlumas taip pat nustatomas sekant kiškio pėdsakais. Labai svarbu, ar šuo nemeta pėdsako, vos iš jo išklydęs. Atkaklumo trūksta tiems, nors ir gerą uoslę turintiems šunims, kuriuos šeimininkas, vos tik šuo dingsta iš akių, neturėdamas kantrybės tuoj skuba kviesti. Kartais pėdsakai painūs, silpno kvapo, tačiau rišlus šuo vis grįžta į tą vietą, kur pėdsakus pametė - rodo norą sekti.

Jagdterjerai turi įgimtą savybę persekiodami loti kaip skalikai. Labai gerai vertinamas šuo, jei lodamas veja matomą kiškį 300 metrų. Tokį patį atstumą jis turi persekioti lodamas ir jei nemato kiškio.

Privalu išmokyti sekti ir kraujo pėdsakais. Paruošiamas dirbtinis kraujo pėdsakas: imamas kanopinių žverių (šerno, elnio, stirnos) 250 g kraujo kiekis. Pėdsakų ilgis - 400 m su dviem bukais kampais ir dviem guoliais. Pėdsakas daromas prieš 4 valandas. Gale dedamas išskrostas ir užsiūtas žvėries kūnas. Šeimininkas su ne trumpesniu kaip 5 m pavadėliu atveda šunį prie pėdsakų pradžios. Šuo privalo savarankiškai, ramiai sekti pėdsaku ir atvesti prie žvėries. Kartu eina teisėjas. Jei šuo, sekdamas pėdsaku, nuklysta, bet pats ar savininko padedamas randa pėdsaką ir seka toliau, įvertinimas nemažinamas (iki trijų klaidų). Jei nuklydęs šuo pėdsako neberanda, teisėjas tris kartus gali sugrąžinti šunį į pradinę sekimo vietą, bet įvertinimas kiekvieną kartą mažinamas vienu balu. Suradus žvėrį, vertinama, kaip šuo elgiasi. Šeimininkas ir ekspertas slepiasi maždaug už 30 m nuo žvėries. Šuo dar kartą siunčiamas prie jau matomo žveries. Jeigu jis bando žvėrį smaugti, taršyti, vilkti, nelaikoma klaida. Jei drasko, bandymai neįskaitomi.

Sekant kraujo pėdsakais, numatyta ir papildomų darbų: aploti nukautą žvėrį (anonsuoti) - nurodyti lojimu apie surastą laimikį ir, grįžus pas šeimininką, vesti prie rasto žvėries. Šeimininkas prieš sekant kraujo pėdsaku turi pareikšti, kad jo šuo tai atliks. Šunys pirmą bandymų dalį atlieka įprastai - eina 400 m su pavadėliu. Toliau pėdsakas prailginamas dar 150 metrų. 400 m pėdsako gale daromas papildomas guolis, žvėris pernešamas į papildomo pėdsako galą. Nuo paskutinio guolio šuo paleidžiamas bėgti laisvai. Jagdterjeras privalo pats sekti, suradęs nurodyti lojimu arba grįžti ir vesti prie žvėries savininką. Norėdamas pelnyti įvertinimą ,,labai gerai”, prie žvėries turi loti 10 minučių.

Jagdterjeras privalo atnešti medžiotojui smulkius žvėrelius ir paukščius. Norint patikrinti šiuos sugebėjimus, sumedžiotas žvėrelis ar paukštis pavėjui žeme tempiamas 120 m ir paliekamas. Velkėje - du buki kampai. Kai velkę daręs žmogus pasislepia, šuo atvedamas prie jos pradžios ir po tik kartą duotos komandos privalo, eidamas pėdsaku arba šalia jo, atrasti laimikį, paimti jį per vidurį ir trumpiausiu keliu atnešti ir atiduoti savininkui.

Varomojoje medžioklėje jagdterjeras privalo planingai (šaudykle) apieškoti teritoriją, o surastą žvėrelį persekioti lodamas. Nepageidautina, kad šuo išbėgtų iš varomo ploto. Pusės hektaro krūmokšnių plote turėtų būti pasislėpęs paukštis arba kiškis. Vienu metu bandomas tik vienas šuo.

Įvairiapusis medžiotojo pagalbininkas privalo dirbti ir vandenyje. Išbandomos šios savybės: noras pulti į vandenį, paukščių pakėlimas iš meldynų, ančių paieška ir atnešimas iš gilaus vandens.

Tikrinant jagdterjerų norą lįsti į vandenį, turima galvoje įgimtos, o ne išmoktos savybės Gestu arba žodžiu davus komandą, šuo turi noriai eiti į vandenį.Jo darbas vertinamas gerai, jei tris kartus be didesnio raginimo nuplaukia atnešti numesto pagalio. Šuo turi klausyti šeimininko ir ieškoti ten, kur nurodoma. Prieš bandymą reikia parinkti užžėlusį vandens telkinį. Antis pakirptais sparnais patupdoma ant kranto, po to paleidžiama į apaugusį meldais vandenį. Jai pasislėpus šuo paleidžiamas pėdsakais ir turi persekioti antį sausumoje ar augmenijoje, išvaryti į atvirą vandenį. Savininkui mėtant akmenėlius, leidžiama parodyti paieškos kryptį. Labai gerai, jei šuo klauso švilpuko arba gesto, bet aukščiausią įvertinimą gauna suradęs antį pats. Paukštį jagdterjeras privalo atnešti iš telkinio gilumos. Antis metama 10-15 m nuo kranto. Po komandos šuo privalo nuplaukti, paimti antį, atnešti ir atsitūpti su ja dantyse greta savininko. Po komandos: ,,Duok’’ privalo gražiai paduoti savininkui, stovinčiam ne arčiau kaip 5 m nuo kranto.

Jei šuo, atplaukęs ir išlipęs į krantą padeda antį, kad tuoj pat pasiimtų, klaida nelaikoma, o jei padėjęs nusipurto vandenį ir po to antį vėl paima - vertinama vienu balu mažiau.

Norint, kad šuo medžioklėje tik padėtų, o ne trukdytų, privalo mokėti bendros dresūros pratimus. Ypač daug dėmesio skiriama komandai: “Gulėk”, jos atlikimas taip pat tikrinamas bandymų metu. Žiūrima, kaip šuo reaguoja į šeimininko gestus, švilpimą ar kitas komandas.Vienas iš svarbesnių bandymų - tikrinimas, kaip šuo reaguoja į šūvį. Šis bandymas atliekamas su visa bandomų šunų grupe. Savininkai su šunimis, pririštais prie pavadėlių, sustoja ratu, teisėjas viduryje. Iššovęs į viršų, stebi, kokia šunų reakcija. Jei šunys po šūvio pasilieka vietoje arba puola į priekį, bandymą išlaikė. Jei išsigąsta, dar kartą bandomi atskirai, be pavadėlio. Šuo, bijantis šūvio, bandymų neišlaiko, o kilmės dokumentuose įrašoma pastaba. Už šį elementą yra tik du vertinimai - teigiamas arba neigiamas.

Jagdterjeras, išlaikęs tokius kompleksinius bandymus, yra įvairiapusis medžiotojo pagalbininkas. Su juo galima medžioti viską ir visaip, tačiau toks šuo rengiamas ne vienerius metus.

*Tilktis - medžioklinių šunų stovėsena, užuodus paukštį ar žvėrį: sustingsta, visu kūnu išsitempęs medžioklės objekto link.
*Rišlumas - įgimtas šuns gebėjimas persekioti žvėrį.

Vytautas Tamošiūnas

Straipsnis apie jagdterjerus

 
Visiškai sutinku, kad jagdterjeras ne skalikas, bet šios veislės šunys yra vieni iš tų, kurie žvėrį varo "su balsu". Leist nueit toliau, nei mato šeimininkas, nereiškia mokyt "vaikyt ko nepaveja" - šuniui būtinas savarankiškumas, priešingu atveju jo nereik paleist nuo pavadžio. Jei šuo įsigyjamas tik medžioklei urvuose, jis nepaleidžiamas miške paieškai, o tikslingai prie urvo. Jagdterjerų veislė - viena iš universaliausių šunų veislių, kurie dirba "ant žemės", "po žeme" ir "vandeny", viskas priklauso nuo šeimininko. Dar "tarybiniais" laikais, kai buvo leidžiamas žurnalas "Mūsų gamta", buvo serija straipsnių apie medžioklinių šunų veisles, jagdterjeras buvo vienintelis įvardintas, kaip "universaliausia" medžioklinių šunų veislė, pagal savo konstituciją ir kilmę yra grynas "urvinis". Vokiečiai sistemingo veislinio darbo dėka pasiekė tai, kas yra "jagdterjeras". Kaip žinome iš veislės istorijos - jagdterjerai, tiesioginiai foksterjerų palikuoniai. Kai 1923 metais vienoje grynaveislių foksterjerų vadoje gimė neatitinkantys standarto "juodi su įrudžiu" šuniukai, kuriuos, atsitiktinai sužinojęs apie vadą, nupirko Valter'is Cangeberg'as prasidėjo "jagdterjerų" veislės kūrimo istorija. Tikslingos selekcijos dėka buvo sukurta ir išgryninta "jagdterjerų" = "vokiečių medžioklinių terjerų" veislė. Veislės pagrindas buvo viena vada, vėliau buvo kergiama tarpusavy, sukergta su senoviniu anglų terjeru, bei velso terjerais (visų terjerų šaknys iš "senovinio anglų terjero", kuris buvo juodas su įrudžiu) , tolimesniam veisimo etape veislei buvo paliekami tik "tamsūs" šunys siekiant "įtvirtinti" jų spalvą, bet svarbiausias dėmesys buvo skiriamas darbinėms šunų savybėms - šuo neišlaikęs "darbinių testų", tolimesniam veislės pratęsimui buvo nebe prileidžiamas , veisiami tik "dirbantys" šunys. Apie 1940 metus veislės pagrindai buvo suformuoti. 1945 buvo išlikę nedaug veislės atstovų, entuziastų dėka buvo toliau vedamas kruopštus selekcinis darbas, pagrindinį dėmesį kreipiant darbinėms savybėms. Bandymuose jagdterjeras turi ryžtingai lyst į urvą, laikydamasis minimaliu atstumu nuo žvėries pastoviai loti, o griebti "už vietos" - gerklės, žando ar sprando, tikrinant uosle ir rišlumą privalo 300 metrų eit zuikio pėdomis, jas narpliodamas, zuikio padarytas "kilpas", eidamas "šviežiu" pėdsaku šuo privalo pastoviai loti, į vandenį turi eit energingai ir noriai plaukdamas į gilumą "aportuoti" iš vandens, nendrynuose surast, "išvaryt į atvirą vandenį", nušautą atnešt, darbui kraujo pėdsaku šuo turi savarankiškai "po šūvio" eit kraujo pėdsaku ir radęs balsu pranešt (vertinant leidžiama iki 3 kartų pakoreguot šeimininkui mažinant įvertinimą). Dėka sistemingo vokiečių veisėjų darbo mes galime džiaugtis, kad (kaip sako mūsų medžiotojai) iš "jagų" dirba 95%, kas kur ir kaip priklauso nuo mūsų , nes vokiečiai jiems iškėlė reikalavimus būt- "urviniais","skalikais","paukštiniais" ir "kraujasekiais", be viso šito privalo būti "stabilios psichikos", bei visiškai paklusnūs šeimininkui, be jokios bereikalingos agresijos.